Mortification. In Search of the Black Notebook
One of the most important Lithuanian poets Salomėja Nėris (1904–1945) is famous not only for her poems, but also for bringing the so-called „Stalin‘s sun“ to Lithuania. She was one of twenty delegates who travelled to Moscow and signed the declaration on behalf of Lithuanian people to join the USSR in 1940. Moreover, she wrote a poem about Stalin and has read it at Kremlin. Her tragic death after the war leaves us with many questions. Was Salomėja a traitor or a lost soul? Was she forced to write the infamous poem or was it her decision? Some of the answers might appear in a black notebook which the poet managed to secretly give to a priest while on her death bed. But where is that notebook? Did it ever exist? And, if so, where do we find it and what should we expect to see, read and understand?
Two paintings and a sculpture, brought from the museum’s storage and newly installed into permanent exhibition together with video by Cooltūristės inquire into artistic representations of the poet, searching for a hidden meaning beneath the official image. This post-curatorial intervention brings works that reveal the tragic dualism of Salomėja Nėris, a Lithuanian “nightingale” and a traitor, together into an existing exhibition. The original idea was to return the painting of Bronė Jacevičiūtė (1919–2013) from the previous permanent National Art Gallery exhibition to the same place. However, in search of the former Salomėja in the repositories, two others appeared - also painted by Bronė Jacevičiūtė. The two paintings highlighted the different aspects of the poet's personality and the different times. Finally, a wooden portrait of a poet by the sculptor Vladas Vildžiūnas was added, which gave the portrait of the poet a monumental form, but also conveyed a hidden feeling of remorse and her inner tragedy. The video reflects the constant rotation of positive and negative in sculpture and also in our judgment of the poet.
Forty-year-old Salomėja Nėris, who died immediately after the war (rumour has it she was poisoned), has been turned into an icon of a Soviet poet. No one mentioned the poet’s secret notebook, but the ideological surface hid the gaps and cracks in the poet’s biography that the artists filled with their stories. The works of Bronė Jacevičiūtė and Vladas Vildžiūnas show how the depiction of Salomėja Nėris has changed - from a socrealistic composition where a poetess was painted alongside other writers (Petras Cvirka, Antanas Venclova, Kostas Korsakas, Vincas Paleckis, Juozas Baltušis) to an attempt to break through the wall of ideology, to tell her "secret" story.
Painter Bronislava Jacevičiūtė-Jėčiūtė recalls: "Salomėja Nėris influenced my becoming an artist. She wrote in her book "Footprints in the Sand" to me: "For A Young Painter, 1935." I was her pupil in the sixth grade. Salomėja Nėris encouraged me to write and draw.
I was kicked out of the Art Institute and was afraid of deportation. I offered a series of portraits: "Salomėja Nėris with her female students." During the Stalin years that was very difficult. I was told by the board of the painting section: no, it is better to paint "Salomėja Nėris with the Lithuanian Division". The comission was so big. Then the ruble was very strong – and they offered as much as 1,300 rubles. And they paid me an advance. I painted that picture in the former toilet of the art institute, because I had nowhere to work, only later was I allowed in the Artists' Union. Soldiers sitted for me. I was regularly going to Pabradė to draw those soldiers. This work saved my parents from deportation to Siberia".
Sculptor Vladas Vildžiūnas created a portrait of Salomėja Nėris in 1961. Initially a wooden, later a bronze monument next to the high school that bears her name (1974). The sculptor's daughter, journalist Liudvika Pociūnienė, remembers: "As a child, I heard Juozas Keliuotis recall how Salomėja Nėris came to him, after coming back from USSR, likely having been shamed by her friends, weeping. Little Salomėja, what have you done?! Dad really resonated with that story by Keliuotis ... And imagining the poet in that kind of despair, he made the portrait. Perhaps this was the reason why it was initially discarded and he even had his fee reduced. Because the portrait did not really have that ideological function. There is a lot of pain in that portrait. Much of that suffering is hidden... Which everyone knew behind the scenes, but nobody dared to address openly".
The island of representations of Salomėja Nėris, formed in the gallery's permanent exhibition, provides a visual context for today's topical discussions. By looking at the paintings, sculptures and the video film, we can uncover and compare several intertwined narratives: the history of Lithuania, the history of a woman creator and the history of representations - paintings, sculptures and exhibitions. Finally, looking not only into but also beyond the paintings, one can find traces of the poet's oeuvre and biography in the lives of others. According to Bronė Jacevičiūtė, a student of Salomėja Nėris and a painter, Salomėja introduced her to the poet Janina Degutytė. She came to the painter's studio to see the painting "Salomėja Nėris at her Baltic Sea". Thus began a lifelong friendship and love that linked the two artists until death.
Salomėja Nėris’ black notebook of penance is still waiting for its investigators. Each one of us is writing our own story of Salomėja, thus opening the wounds of 20th century in the face of our dramatic present.
Special Thanks to Daiva Sviginskienė for the audio editing, and Giedrė Šmitienė for the conversation about a painter Bronė Jacevičiūtė. I am grateful to everyone who thought, wrote and tried to find a Black Notebook by a poetess Salomėja Nėris.
Two paintings and a sculpture, brought from the museum’s storage and newly installed into permanent exhibition together with video by Cooltūristės inquire into artistic representations of the poet, searching for a hidden meaning beneath the official image. This post-curatorial intervention brings works that reveal the tragic dualism of Salomėja Nėris, a Lithuanian “nightingale” and a traitor, together into an existing exhibition. The original idea was to return the painting of Bronė Jacevičiūtė (1919–2013) from the previous permanent National Art Gallery exhibition to the same place. However, in search of the former Salomėja in the repositories, two others appeared - also painted by Bronė Jacevičiūtė. The two paintings highlighted the different aspects of the poet's personality and the different times. Finally, a wooden portrait of a poet by the sculptor Vladas Vildžiūnas was added, which gave the portrait of the poet a monumental form, but also conveyed a hidden feeling of remorse and her inner tragedy. The video reflects the constant rotation of positive and negative in sculpture and also in our judgment of the poet.
Forty-year-old Salomėja Nėris, who died immediately after the war (rumour has it she was poisoned), has been turned into an icon of a Soviet poet. No one mentioned the poet’s secret notebook, but the ideological surface hid the gaps and cracks in the poet’s biography that the artists filled with their stories. The works of Bronė Jacevičiūtė and Vladas Vildžiūnas show how the depiction of Salomėja Nėris has changed - from a socrealistic composition where a poetess was painted alongside other writers (Petras Cvirka, Antanas Venclova, Kostas Korsakas, Vincas Paleckis, Juozas Baltušis) to an attempt to break through the wall of ideology, to tell her "secret" story.
Painter Bronislava Jacevičiūtė-Jėčiūtė recalls: "Salomėja Nėris influenced my becoming an artist. She wrote in her book "Footprints in the Sand" to me: "For A Young Painter, 1935." I was her pupil in the sixth grade. Salomėja Nėris encouraged me to write and draw.
I was kicked out of the Art Institute and was afraid of deportation. I offered a series of portraits: "Salomėja Nėris with her female students." During the Stalin years that was very difficult. I was told by the board of the painting section: no, it is better to paint "Salomėja Nėris with the Lithuanian Division". The comission was so big. Then the ruble was very strong – and they offered as much as 1,300 rubles. And they paid me an advance. I painted that picture in the former toilet of the art institute, because I had nowhere to work, only later was I allowed in the Artists' Union. Soldiers sitted for me. I was regularly going to Pabradė to draw those soldiers. This work saved my parents from deportation to Siberia".
Sculptor Vladas Vildžiūnas created a portrait of Salomėja Nėris in 1961. Initially a wooden, later a bronze monument next to the high school that bears her name (1974). The sculptor's daughter, journalist Liudvika Pociūnienė, remembers: "As a child, I heard Juozas Keliuotis recall how Salomėja Nėris came to him, after coming back from USSR, likely having been shamed by her friends, weeping. Little Salomėja, what have you done?! Dad really resonated with that story by Keliuotis ... And imagining the poet in that kind of despair, he made the portrait. Perhaps this was the reason why it was initially discarded and he even had his fee reduced. Because the portrait did not really have that ideological function. There is a lot of pain in that portrait. Much of that suffering is hidden... Which everyone knew behind the scenes, but nobody dared to address openly".
The island of representations of Salomėja Nėris, formed in the gallery's permanent exhibition, provides a visual context for today's topical discussions. By looking at the paintings, sculptures and the video film, we can uncover and compare several intertwined narratives: the history of Lithuania, the history of a woman creator and the history of representations - paintings, sculptures and exhibitions. Finally, looking not only into but also beyond the paintings, one can find traces of the poet's oeuvre and biography in the lives of others. According to Bronė Jacevičiūtė, a student of Salomėja Nėris and a painter, Salomėja introduced her to the poet Janina Degutytė. She came to the painter's studio to see the painting "Salomėja Nėris at her Baltic Sea". Thus began a lifelong friendship and love that linked the two artists until death.
Salomėja Nėris’ black notebook of penance is still waiting for its investigators. Each one of us is writing our own story of Salomėja, thus opening the wounds of 20th century in the face of our dramatic present.
Special Thanks to Daiva Sviginskienė for the audio editing, and Giedrė Šmitienė for the conversation about a painter Bronė Jacevičiūtė. I am grateful to everyone who thought, wrote and tried to find a Black Notebook by a poetess Salomėja Nėris.
Graužatis. Salomėjos Nėries juodojo sąsiuvinio beieškant
Tarptautinėje parodoje „Sudėtingos praeitys. Susiję pasauliai“ (kuratorės Ieva Astahovska, Margaret Tali ir Eglė Mikalajūnė), vykusioje Nacionalinėje dailės galerijoje 2022 m., nuo balandžio 29 d. iki rugpjūčio 28 d., buvo nagrinėjamos įtemptos, kontroversiškos ir šiandien iš naujo permąstomos praeities istorinės situacijos, susijusios su okupacijomis, karais, kolonijiniu palikimu, queer žmonių priespauda. Pakviesta dalyvauti parodoje, pasiūliau postkuratorinę intervenciją į nuolatinę NDG ekspoziciją: sukurti poetės Salomėjos Nėries (1904–1945), vienos iš prieštaringiausiai vertinamų Lietuvos kultūros asmenybių, reprezentacijų salą, savotišką kūrinių akistatą.
Salomėja Nėris yra lietuviškasis Hamletas – herojė, kurios gyvenime susikryžiuoja pasirinkimų įtampos. Uoli ateitininkė ir aistringa trečiafrontininkė, „Stalino saulės“ nešėja ir atgailaujanti nusidėjėlė, talentinga lyrikė ir naivi politikė. Daugelio akyse ji amžiams pasiliko Maskvoje ir iki šiol vingiuoja parašą po Lietuvos prijungimo prie SSRS deklaracija. Mąstant apie sovietmečio menininkų – ir palankių sistemai, ir disidentiškai nusiteikusių – kuriamą Nėries paveikslą, kyla klausimas: ar tuometiniams ir dabartiniams Nėries poezijos ir biografijos vertinimams svarbus atgailos, paklydimo, sąžinės graužaties naratyvas? Ko mes tikimės iš vis dar nerasto juodojo Nėries sąsiuvinio, mirties patale jos perduoto kunigui Juozui Gustui?1 O gal reikia ne ieškoti sąsiuvinio, bet įdėmiau pažvelgti į išlikusius tekstinius ir vaizdinius liudijimus?
Postkuratorinė intervencija į Nacionalinės dailės galerijos ekspoziciją akistaton suveda kūrinius, atskleidžiančius tragišką Nėries dualizmą. Pirminis sumanymas – į ankstesnę vietą grąžinti Bronislavos Jacevičiūtės (1919–2013) paveikslą „Rašytojai 16-oje lietuviškoje divizijoje“ (1953, LNDM), įtrauktą į ankstesnę nuolatinę NDG ekspoziciją. Saugyklose, ieškodama ankstesnės Salomėjos, suradau dvi kitas, taip pat tapytas Jacevičiūtės. Tiedu paveikslai ypač gerai išryškina skirtingas poetės asmenybės briaunas ir skirtingus laikmečius – prievartinį pilką pokario socrealizmą („Salomėja Nėris 16-oje lietuviškoje divizijoje“, 1949, LNDM) ir chruščiovinio atšilimo laikiną meno laisvėjimą („Salomėja Nėris prie gimtosios Baltijos“, 1958, LNDM). Galiausiai juos papildė medinė Vlado Vildžiūno (1932–2013) skulptūra „Salomėjos Nėries portretas“ (1960, LNDM), suteikianti poetės atvaizdui monumentalią formą, bet išsauganti vidinį dramatiškumą. Kūrinių akistatą užskliaudė Cooltūrisčių videodarbas su besisukančia 3D Salomėjos Nėries skulptūros Vilniuje fotogrametrija. Tai Vildžiūno 1974 m. sukurtas Salomėjos Nėries paminklas prie jos vardo mokyklos, videodarbe kuriantis nesibaigiančią pozityvo ir negatyvo – tiek skulptūros, tiek poetės vertinimų – kaitą.
Iškart po karo mirusi (sklandė gandai, kad nunuodyta) keturiasdešimtmetė Nėris sovietmečiu buvo paversta „tarybinės poetės“ ikona. Apie slaptą poetės sąsiuvinį niekas neužsiminė, bet sovietinis ideologinis paviršius slėpė rašytojos biografijos spragas ir įtrūkius, kuriuos menininkai užpildė savo istorijomis. Jacevičiūtės ir Vildžiūno kūriniai rodo, kaip keitėsi Salomėjos Nėries vaizdavimas – nuo socrealistinės daugiafigūrės kompozicijos, kurioje nutapyti ir kiti rašytojai (Petras Cvirka, Antanas Venclova, Kostas Korsakas, Vincas Paleckis, Juozas Baltušis ir kt.), iki bandymo pramušti ideologinį apvalkalą ir „sužmoginti“ poetę, papasakoti „slaptą“ istoriją.
Tapytoja Bronė Jacevičiūtė pasakojo:
Salomėja Nėris nulėmė mano, kaip dailininkės, likimą. Jinai man užrašė ir savo knygą „Pėdos smėlyje“: „Jaunutei dailininkei, 1935 metai.“ Šeštoj klasėj buvau jos auklėtinė. Salomėja Nėris skatino rašyti ir piešti.
Mane iš Dailės instituto išmetė kaip buožės vaiką. Išgelbėjo tik pirmieji mano darbai, kurie buvo publikuoti spaudoj ir jau buvo recenzijų. Pasiūliau portretų seriją: „Salomėja Nėris su savo mokinėm“. O tas laikas prie Stalino labai sunkus buvo. Tapybos sekcijoj pasakė: ne, geriau tegu daro „Salomėją Nėrį su lietuviškąja divizija“. Užsakymas toks stambus. Tada gi rublis labai vertingas buvo – o pasiūlė net 1300 rublių. Ir avansą sumokėjo. Tą paveikslą tapiau buvusiam instituto tualete, nes neturėjau kur – tik paskui man Dailininkų sąjungoj leido dirbti. Pozuodavo kareivėliai. Važiuodavau į Pabradę tų kareivėlių piešt. Šitas darbas man išgelbėjo tėvus [nuo tremties].2
Skulptorius Vildžiūnas 1960-aisiais sukūrė Salomėjos portretą – iš pradžių medinį, o vėliau ir bronzinį paminklą prie Salomėjos Nėries mokyklos (1974). Skulptoriaus dukra žurnalistė Liudvika Pociūnienė prisimena:
Vaikiškom ausim savo girdėjau, kaip Juozas Keliuotis pasakojo, kad Salomėja Nėris po tos „saulutės atvežimo“ buvo atėjus pas jį ir, matyt, bičiulių sugėdinta: Saliamute, ką tu padarei, verkė kruvinom ašarom. Tėtis tikrai girdėjo tą Keliuočio pasakojimą... Ir matydamas paveikslą susigraužusios poetės, jis padarė tą portretą. Galbūt tai buvo priežastis to, kad iš pradžių jis buvo išbrokuotas ir net honoraras sumažintas. Nes iš tiesų jis neatliepė ideologinės funkcijos. Tame portrete daug labai skausmo. Daug tos kančios paslėptos. Kurią visi žinojo už kadro. Niekas nedrįso pasakyti atvirai.3
Nuolatinėje galerijos ekspozicijoje suformuota Nėries reprezentacijų sala suteikia vizualinį kontekstą šiandien aktualioms diskusijoms. Žiūrėdami į paveikslus, skulptūras ir videofilmą galime atidengti ir palyginti kelis susipinančius pasakojimus: Lietuvos istoriją, moters kūrėjos istoriją ir reprezentacijų – paveikslų, skulptūrų ir ekspozicijų – istoriją. Galiausiai, žvelgdami ne tik į paveikslus, bet ir už paveikslų, randame poetės kūrybos ir biografijos pėdsakų kitų žmonių gyvenimuose. Pasak Nėries mokinės tapytojos Jacevičiūtės, Salomėja tarsi supažindino ją su poete Janina Degutyte: šioji atėjo į tapytojos dirbtuvę pasižiūrėti paveikslo „Salomėja Nėris prie gimtosios Baltijos“, ir taip užsimezgė visą gyvenimą trukusi draugystė ir meilė, susiejusi abi menininkes iki mirties.
Juodasis Nėries atgailos sąsiuvinis dar laukia savo atradėjų. Kiekviena/s iš mūsų rašome savo Salomėjos istoriją, dramatiškos dabarties akivaizdoje atveriančią praėjusio šimtmečio žaizdas.
1Salomėjos Nėries sąsiuvinį savo atsiminimuose mini jos draugė Jadvyga Laurinavičiūtė ir pats kunigas Juozas Gustas. Plačiau žr.: Viktorija Daujotytė-Pakerienė, Regina Janaudytė-Vyšniauskienė, „Kunigas Juozas Gustas ir Salomėjos Nėries sąsiuvinis“, Bernardinai.lt, 2021-02-19 (https://www.bernardinai.lt/kunigas-juozas-gustas-ir-salomejos-neries-sasiuvinis/); Virginijus Gasiliūnas, „Menant mįslę keturgyslę to Salomėjos Nėries sąsiuvinio“ (https://virginijusg.blogspot.com/2019/09/1205-tarp-kitko-menant-misle-keturgysle.html; https://virginijusg.blogspot.com/2021/11/1280-uzparaste-li-griztant-prie-to-sn.html).
2„Gyvenom kaip viena šeima“ (Janinos Degutytės 80-mečio proga su poetės artimiausiomis bičiulėmis, kaimynėmis – dailininke Bronislava Jacevičiūte (Jėčiūte) ir gydytoja Lena Rapaliene – kalbasi Aistė Birgerė ir Giedrė Šmitienė), Šiaurės Atėnai, 2008-07-07 (http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110116221404/http:/www.culture.lt/satenai/?leid_id=899&kas=straipsnis&st_id=16075).
3 Liudvika Pociūnienė cituojama TV3 reportaže, 2015-09-28 (https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/ar-petro-cvirkos-ir-salomejos-neries-skulpturas-istiks-zaliojo-tilto-baiboku-likimas-n847374).
Dėkoju Daivai Sviginskienei už įrašą, Giedrei Šmitienei už pokalbį apie Bronę Jacevičiūtę ir visiems, kurie rašė apie Salomėjos Nėries juodąjį sąsiuvinį ir jo ieškojo.
Salomėja Nėris yra lietuviškasis Hamletas – herojė, kurios gyvenime susikryžiuoja pasirinkimų įtampos. Uoli ateitininkė ir aistringa trečiafrontininkė, „Stalino saulės“ nešėja ir atgailaujanti nusidėjėlė, talentinga lyrikė ir naivi politikė. Daugelio akyse ji amžiams pasiliko Maskvoje ir iki šiol vingiuoja parašą po Lietuvos prijungimo prie SSRS deklaracija. Mąstant apie sovietmečio menininkų – ir palankių sistemai, ir disidentiškai nusiteikusių – kuriamą Nėries paveikslą, kyla klausimas: ar tuometiniams ir dabartiniams Nėries poezijos ir biografijos vertinimams svarbus atgailos, paklydimo, sąžinės graužaties naratyvas? Ko mes tikimės iš vis dar nerasto juodojo Nėries sąsiuvinio, mirties patale jos perduoto kunigui Juozui Gustui?1 O gal reikia ne ieškoti sąsiuvinio, bet įdėmiau pažvelgti į išlikusius tekstinius ir vaizdinius liudijimus?
Postkuratorinė intervencija į Nacionalinės dailės galerijos ekspoziciją akistaton suveda kūrinius, atskleidžiančius tragišką Nėries dualizmą. Pirminis sumanymas – į ankstesnę vietą grąžinti Bronislavos Jacevičiūtės (1919–2013) paveikslą „Rašytojai 16-oje lietuviškoje divizijoje“ (1953, LNDM), įtrauktą į ankstesnę nuolatinę NDG ekspoziciją. Saugyklose, ieškodama ankstesnės Salomėjos, suradau dvi kitas, taip pat tapytas Jacevičiūtės. Tiedu paveikslai ypač gerai išryškina skirtingas poetės asmenybės briaunas ir skirtingus laikmečius – prievartinį pilką pokario socrealizmą („Salomėja Nėris 16-oje lietuviškoje divizijoje“, 1949, LNDM) ir chruščiovinio atšilimo laikiną meno laisvėjimą („Salomėja Nėris prie gimtosios Baltijos“, 1958, LNDM). Galiausiai juos papildė medinė Vlado Vildžiūno (1932–2013) skulptūra „Salomėjos Nėries portretas“ (1960, LNDM), suteikianti poetės atvaizdui monumentalią formą, bet išsauganti vidinį dramatiškumą. Kūrinių akistatą užskliaudė Cooltūrisčių videodarbas su besisukančia 3D Salomėjos Nėries skulptūros Vilniuje fotogrametrija. Tai Vildžiūno 1974 m. sukurtas Salomėjos Nėries paminklas prie jos vardo mokyklos, videodarbe kuriantis nesibaigiančią pozityvo ir negatyvo – tiek skulptūros, tiek poetės vertinimų – kaitą.
Iškart po karo mirusi (sklandė gandai, kad nunuodyta) keturiasdešimtmetė Nėris sovietmečiu buvo paversta „tarybinės poetės“ ikona. Apie slaptą poetės sąsiuvinį niekas neužsiminė, bet sovietinis ideologinis paviršius slėpė rašytojos biografijos spragas ir įtrūkius, kuriuos menininkai užpildė savo istorijomis. Jacevičiūtės ir Vildžiūno kūriniai rodo, kaip keitėsi Salomėjos Nėries vaizdavimas – nuo socrealistinės daugiafigūrės kompozicijos, kurioje nutapyti ir kiti rašytojai (Petras Cvirka, Antanas Venclova, Kostas Korsakas, Vincas Paleckis, Juozas Baltušis ir kt.), iki bandymo pramušti ideologinį apvalkalą ir „sužmoginti“ poetę, papasakoti „slaptą“ istoriją.
Tapytoja Bronė Jacevičiūtė pasakojo:
Salomėja Nėris nulėmė mano, kaip dailininkės, likimą. Jinai man užrašė ir savo knygą „Pėdos smėlyje“: „Jaunutei dailininkei, 1935 metai.“ Šeštoj klasėj buvau jos auklėtinė. Salomėja Nėris skatino rašyti ir piešti.
Mane iš Dailės instituto išmetė kaip buožės vaiką. Išgelbėjo tik pirmieji mano darbai, kurie buvo publikuoti spaudoj ir jau buvo recenzijų. Pasiūliau portretų seriją: „Salomėja Nėris su savo mokinėm“. O tas laikas prie Stalino labai sunkus buvo. Tapybos sekcijoj pasakė: ne, geriau tegu daro „Salomėją Nėrį su lietuviškąja divizija“. Užsakymas toks stambus. Tada gi rublis labai vertingas buvo – o pasiūlė net 1300 rublių. Ir avansą sumokėjo. Tą paveikslą tapiau buvusiam instituto tualete, nes neturėjau kur – tik paskui man Dailininkų sąjungoj leido dirbti. Pozuodavo kareivėliai. Važiuodavau į Pabradę tų kareivėlių piešt. Šitas darbas man išgelbėjo tėvus [nuo tremties].2
Skulptorius Vildžiūnas 1960-aisiais sukūrė Salomėjos portretą – iš pradžių medinį, o vėliau ir bronzinį paminklą prie Salomėjos Nėries mokyklos (1974). Skulptoriaus dukra žurnalistė Liudvika Pociūnienė prisimena:
Vaikiškom ausim savo girdėjau, kaip Juozas Keliuotis pasakojo, kad Salomėja Nėris po tos „saulutės atvežimo“ buvo atėjus pas jį ir, matyt, bičiulių sugėdinta: Saliamute, ką tu padarei, verkė kruvinom ašarom. Tėtis tikrai girdėjo tą Keliuočio pasakojimą... Ir matydamas paveikslą susigraužusios poetės, jis padarė tą portretą. Galbūt tai buvo priežastis to, kad iš pradžių jis buvo išbrokuotas ir net honoraras sumažintas. Nes iš tiesų jis neatliepė ideologinės funkcijos. Tame portrete daug labai skausmo. Daug tos kančios paslėptos. Kurią visi žinojo už kadro. Niekas nedrįso pasakyti atvirai.3
Nuolatinėje galerijos ekspozicijoje suformuota Nėries reprezentacijų sala suteikia vizualinį kontekstą šiandien aktualioms diskusijoms. Žiūrėdami į paveikslus, skulptūras ir videofilmą galime atidengti ir palyginti kelis susipinančius pasakojimus: Lietuvos istoriją, moters kūrėjos istoriją ir reprezentacijų – paveikslų, skulptūrų ir ekspozicijų – istoriją. Galiausiai, žvelgdami ne tik į paveikslus, bet ir už paveikslų, randame poetės kūrybos ir biografijos pėdsakų kitų žmonių gyvenimuose. Pasak Nėries mokinės tapytojos Jacevičiūtės, Salomėja tarsi supažindino ją su poete Janina Degutyte: šioji atėjo į tapytojos dirbtuvę pasižiūrėti paveikslo „Salomėja Nėris prie gimtosios Baltijos“, ir taip užsimezgė visą gyvenimą trukusi draugystė ir meilė, susiejusi abi menininkes iki mirties.
Juodasis Nėries atgailos sąsiuvinis dar laukia savo atradėjų. Kiekviena/s iš mūsų rašome savo Salomėjos istoriją, dramatiškos dabarties akivaizdoje atveriančią praėjusio šimtmečio žaizdas.
1Salomėjos Nėries sąsiuvinį savo atsiminimuose mini jos draugė Jadvyga Laurinavičiūtė ir pats kunigas Juozas Gustas. Plačiau žr.: Viktorija Daujotytė-Pakerienė, Regina Janaudytė-Vyšniauskienė, „Kunigas Juozas Gustas ir Salomėjos Nėries sąsiuvinis“, Bernardinai.lt, 2021-02-19 (https://www.bernardinai.lt/kunigas-juozas-gustas-ir-salomejos-neries-sasiuvinis/); Virginijus Gasiliūnas, „Menant mįslę keturgyslę to Salomėjos Nėries sąsiuvinio“ (https://virginijusg.blogspot.com/2019/09/1205-tarp-kitko-menant-misle-keturgysle.html; https://virginijusg.blogspot.com/2021/11/1280-uzparaste-li-griztant-prie-to-sn.html).
2„Gyvenom kaip viena šeima“ (Janinos Degutytės 80-mečio proga su poetės artimiausiomis bičiulėmis, kaimynėmis – dailininke Bronislava Jacevičiūte (Jėčiūte) ir gydytoja Lena Rapaliene – kalbasi Aistė Birgerė ir Giedrė Šmitienė), Šiaurės Atėnai, 2008-07-07 (http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110116221404/http:/www.culture.lt/satenai/?leid_id=899&kas=straipsnis&st_id=16075).
3 Liudvika Pociūnienė cituojama TV3 reportaže, 2015-09-28 (https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/ar-petro-cvirkos-ir-salomejos-neries-skulpturas-istiks-zaliojo-tilto-baiboku-likimas-n847374).
Dėkoju Daivai Sviginskienei už įrašą, Giedrei Šmitienei už pokalbį apie Bronę Jacevičiūtę ir visiems, kurie rašė apie Salomėjos Nėries juodąjį sąsiuvinį ir jo ieškojo.