Antropology of the Underground (2014)
In August 2013 artist group Cooltūristės was on residency in Nida Art Colony curated residency programme "Critical Tourism". During their stay the artists were working on an artistic research project with a goal to document the invisible life in Neringa.
They were knocking on the doors of the locals in order to find out where do the locals go when they rent our their apartments and whole houses to the summer tourists; where do penny-less students and low-income families come for their vacation. Through a photo-camera lens the artists were seeking to understand how these unusual life conditions trigger creativity and what sort of daily rituals are forming in this unseen milieu.
LT
Pogrindžio antropologija (2014)
2013 m. rugpjūčio mėnesį menininkių grupė Cooltūristės dalyvavo Nidos meno kolonijos organizuotoje „Kritinio turizmo rezidencijoje“. Jos metu menininkės dokumentavo nematomą Neringos gyvenimą – kurorto „pogrindį“: kur išsikrausto vietiniai gyventojai, kai išnuomoja poilsiautojams savo namus; kur gyvena prie jūros atvykusios nepasiturinčios šeimos arba vasarai uždarbiauti atkeliavę studentai. Fotografuojant bandyta išsiaiškinti, kaip neįprastos gyvenimo sąlygos skatina žmonių kūrybiškumą, kokie kasdieniai ritualai formuojasi.
Cooltūristės tyrinėjo smulkiąją „skladukų“, garažų, malkinių, palėpių architektūrą – jų inžinerinius, konstrukcinius sprendimus bei puošybą. „Pogrindžio“ architektūrai būdingi privačių ir viešų erdvių susiliejimai ir persipynimai, kai, pavyzdžiui, bendras rūsio koridorius įrengiamas kaip kambarys – su lentynomis, paveikslais, pintais papuošimais.
Kadangi prisibelsti į nidiškių (o taip pat ir Juodkrantės, Pervalkos ir Preilos gyventojų) „skladukus“ nebuvo paprasta, etnografija virto antropologija – ne tiek buities, kiek žmonių ir jų gyvensenos tyrimu. „Pogrindinės“ Neringos teko ieškoti pogrindiniais metodais: apsimesti turistėmis, nuomininkėmis, pirkėjomis, egzotikos rinkėjomis; dar neišaušus fotografuoti apgyvendintus garažus pro automobilio langą, tykoti rūsiuose ir sandėliukuose.
Iš daugiau kaip tūkstančio kadrų atrinktos devynios fotografijos, eksponuojamos šviesdėžėse. Panašiai buvo dabinami sovietmečio visuomeniniai interjerai – tik šviesdėžėse žėrėjo reprezentaciniai pastatai, o ne savos kūrybos „pogrindžio“ architektūra. Šio meninio tyrimo rezultatai rugpjūčio mėnesį buvo pristatyti Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“. Šlapelių namo-muziejaus rūsys suteikia dar tinkamesnį architektūrinį foną: lankytojas pats tampa pogrindininku-tyrinėtoju, girdinčiu ne tik Pilies gatvės triukšmą, bet ir Nidos rūsyje įrašytą „Marijos radiją“. Jei nepatenki į vidų, gali įsivaizduoti gyventojus pagal jų klausomas laidas ir skleidžiamus garsus.
In August 2013 artist group Cooltūristės was on residency in Nida Art Colony curated residency programme "Critical Tourism". During their stay the artists were working on an artistic research project with a goal to document the invisible life in Neringa.
They were knocking on the doors of the locals in order to find out where do the locals go when they rent our their apartments and whole houses to the summer tourists; where do penny-less students and low-income families come for their vacation. Through a photo-camera lens the artists were seeking to understand how these unusual life conditions trigger creativity and what sort of daily rituals are forming in this unseen milieu.
LT
Pogrindžio antropologija (2014)
2013 m. rugpjūčio mėnesį menininkių grupė Cooltūristės dalyvavo Nidos meno kolonijos organizuotoje „Kritinio turizmo rezidencijoje“. Jos metu menininkės dokumentavo nematomą Neringos gyvenimą – kurorto „pogrindį“: kur išsikrausto vietiniai gyventojai, kai išnuomoja poilsiautojams savo namus; kur gyvena prie jūros atvykusios nepasiturinčios šeimos arba vasarai uždarbiauti atkeliavę studentai. Fotografuojant bandyta išsiaiškinti, kaip neįprastos gyvenimo sąlygos skatina žmonių kūrybiškumą, kokie kasdieniai ritualai formuojasi.
Cooltūristės tyrinėjo smulkiąją „skladukų“, garažų, malkinių, palėpių architektūrą – jų inžinerinius, konstrukcinius sprendimus bei puošybą. „Pogrindžio“ architektūrai būdingi privačių ir viešų erdvių susiliejimai ir persipynimai, kai, pavyzdžiui, bendras rūsio koridorius įrengiamas kaip kambarys – su lentynomis, paveikslais, pintais papuošimais.
Kadangi prisibelsti į nidiškių (o taip pat ir Juodkrantės, Pervalkos ir Preilos gyventojų) „skladukus“ nebuvo paprasta, etnografija virto antropologija – ne tiek buities, kiek žmonių ir jų gyvensenos tyrimu. „Pogrindinės“ Neringos teko ieškoti pogrindiniais metodais: apsimesti turistėmis, nuomininkėmis, pirkėjomis, egzotikos rinkėjomis; dar neišaušus fotografuoti apgyvendintus garažus pro automobilio langą, tykoti rūsiuose ir sandėliukuose.
Iš daugiau kaip tūkstančio kadrų atrinktos devynios fotografijos, eksponuojamos šviesdėžėse. Panašiai buvo dabinami sovietmečio visuomeniniai interjerai – tik šviesdėžėse žėrėjo reprezentaciniai pastatai, o ne savos kūrybos „pogrindžio“ architektūra. Šio meninio tyrimo rezultatai rugpjūčio mėnesį buvo pristatyti Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“. Šlapelių namo-muziejaus rūsys suteikia dar tinkamesnį architektūrinį foną: lankytojas pats tampa pogrindininku-tyrinėtoju, girdinčiu ne tik Pilies gatvės triukšmą, bet ir Nidos rūsyje įrašytą „Marijos radiją“. Jei nepatenki į vidų, gali įsivaizduoti gyventojus pagal jų klausomas laidas ir skleidžiamus garsus.